Categories
Religija

Geroji Naujiena: Jėzau, Tu mūsų viltis

Geroji Naujiena: Jėzau, Tu mūsų viltis

Aš įkvėpsiu į jus savo dvasią, kad jūs atgytumėte

Štai ką sako Viešpats Dievas: „Aš atversiu jūsų kapus ir iškelsiu jus, mano tauta, iš kapų. Nunešiu jus Izraelio žemėn. Kuomet aš atversiu jūsų kapus ir iškelsiu jus, mano tauta, iš jūsų kapų, tuomet jūs žinosite, jog aš esu Viešpats. Įkvėpsiu į jus savo dvasią, kad jūs atgytumėte, ir parvesiu jus į jūsąją šalį. Tada jūs žinosite, jog aš esu Viešpats. Aš tai kalbėjau, ir aš tai įvykdysiu, – Viešpaties žodis!“ (Ez 37, 12b–14).* * *

Dievas yra gailestingas: jis visuomet išvaduoja

Iš vargo bedugnės šaukiuos tavęs, Dieve:

Dieve, išgirsk mano balsą!
Tegu tavo ausys klausos įdėmiai
mano maldaujančio šauksmo. –
Jei vis nedorybes minėsi,

kas begalės išsiteisint?!
Betgi tu atleisi kaltybes,
ir vėl tau tarnausim. –
Dieve, tavy mano viltys,

tavo žodžiu pasitiki mano siela.
Mano siela Viešpaties laukia.
Labiau, kaip aušros – panaktiniai,
tegu laukia Viešpaties Izraelis. –
Dievas yra gailestingas:

jis visuomet išvaduoja.
Jis tikrai savo tautą išgelbės
iš visų nedorybių. (Ps 129, 1–8; P.: 7)

* * *
Jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių

Broliai! Kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui. Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.
Jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, marus dėl nuodėmės, bet dvasia – gyva dėl teisumo. Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse (Rom 8, 8–11).

* * *
Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas

Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Lozoriaus seserys nusiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“
Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“. Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvojo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“
Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“.
Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“
Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. (O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties.) Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie.
Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“.
Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.
Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti.
Ir Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“.
Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ Ir vėl susigraudinęs, Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“.
Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.
Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.
Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį (Jn 11, 1–45).

* * *
Sigitas Tamkevičius. Lozoriau, kelkis!
5 Gavėnios sekmadienio homilija

Prie Lozoriaus kapo kviečiu susitikti su Jėzumi. Popiežius Pranciškus kalba: „Iš vienos pusės, esame prislėgti gilaus nusivylimo, žemiškojo gyvenimo trapumo, paženklinto mirties baimės – kapas, žlugimas, tačiau iš kitos – viltis, kuri nugali mirtį ir blogį ir kuri turi vardą. Vilties vardas yra Jėzus! Jis paskelbia: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas (Jn 11, 25). Todėl jis tvirtai ištarė: „Nuriskite akmenį!“ ir galingu balsu sušuko: „Lozoriui: išeik!“ (Jn 11, 43).

Sekmadienio Evangelijoje pagal Joną (Jn 11, 1–45) Lozoriaus seserys pranešė Jėzui: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tas, kurį Jėzus myli ir kuris serga, esu aš, atėjęs šiandien į bažnyčią. Žinau, kad Jėzus mane myli, nes antraip nebūtų miręs ant kryžiaus. Tačiau esu ne tik mylimas, bet ir sergantis Dievo vaikas. Gal savo kūnu esu pakankamai sveikas ir stiprus, bet serga mano dvasia. Ją susargdina mano neištikimybės Dievui, mano nuodėmės, apsileidimai, meilės stoka. Būna žmonių, kurie tiesiog nemato savo nuodėmių, nes puikybė sugeba nuslėpti nuo mūsų akių dvasines žaizdas. Iš tikrųjų, nėra nenusidedančio žmogaus. Tačiau dvasinę mirtį neša tik sąmoningos ir labai didelės mūsų nuodėmės.

Lozoriaus seserys tikėjosi, kad Jėzus, kuris mylėjo Lozorių, greitai atvyks ir išgydys jų brolį. Jeruzalės pašonėje esantį Betanijos kaimą ir Lozoriaus šeimą Jėzus, keliaudamas pro šalį, aplankydavo, todėl seserys tikėjosi, kad šįkart Mokytojas paskubės atvykti. Tačiau Jėzus neskubėjo, ir kai atvyko į Betaniją, Lozorius jau buvo prieš keturias dienas miręs ir palaidotas kapo rūsyje.

Nelengvai suprantamas Jėzaus neskubėjimas. Ne kartą mes kenčiame ir nesulaukiame pagalbos. Aplinkui mus daug neteisybės ir Jėzus neskuba gelbėti. Kodėl jis taip elgiasi? Kas skausmingoje situacijoje nėra jautęsis, kad Dievas, atrodo, nedaro to, ką turėtų daryti? Mes, žmonės, visuomet skubame ir norime, kad Dievas tuoj pat išklausytų mūsų prašymus ir įvykdytų juos taip, kaip mes norime. Mes tarsi geriau žinome, kaip Dievas turėtų pasielgti. Tačiau jis neskuba, bet dažnai duoda daugiau, nei prašome. Seserys prašė tik brolio išgydymo, o Jėzus jau dvokiančiam kūnui sugrąžino gyvybę, taip apsireikšdamas kaip gyvybės ir mirties Viešpats.

„Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“ – priekaištas išsiveržia iš Marijos lūpų, kuomet abi seserys sutinka atvykusį Jėzų. Ar panašaus skundo nebūna ir mūsų širdyse, kuomet žvelgiame į situacijas, kurios nesikeičia daugybę metų ir yra sunkiai pakeliamos? Progresuojanti liga, sunkumai šeimoje ar darbe, pralaimima kova su savo ydomis, depresyvi situacija Lietuvoje, pasaulyje ir Bažnyčioje. Pagaliau koronaviruso epidemija. Kartais atrodo, kad viskas eina tik blogyn.

Jėzus Mortai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane,– nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Jėzus, prieš prikeldamas Lozorių, kviečia Mortą tikėti, kad jo rankose yra mirusiųjų prisikėlimas ir žmonių gyvenimas. Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“ Brangiausia mūsų tikėjimo žinia, kad mes amžinai gyvensime. Šios žinios akivaizdoje nublanksta visa, kas gyvenime yra sunku. Jeigu net ir visą gyvenimą kentėtume, jo trukmė prieš amžinybę būtų tiesiog mažareikšmė. Per visą amžinybę būsime laimingi Dievo artumoje, ir dėl to verta ištverti.

Dabartinė mūsų kultūra ir pažanga yra pastatyta ant laikinumo pamato. Žmonės skuba iš gyvenimo pasigrobti kuo daugiau naudos bei malonumų, karštligiškai bando bent keleriais metais prailginti savo amžių, bando pabėgti nuo kančios, vartodami net alkoholį ir narkotikus. Šitaip beskubėdami dažnai pasiklysta, praranda sveikatą ir dažniausiai net sutrumpina savo žemiškąjį laiką. Lozoriaus prikėlimo istorija kviečia mus atidžiai pažvelgti į savo, kaip amžinuoju gyvenimu tikinčio žmogaus, elgesį. Ar visa tai, ką planuojame ir darome, yra nušviesta amžinybės šviesos? Ar kartais nesusitapatiname su minia, tikinčia tik laikinuoju gyvenimu ir skubančia iš jo pagriebti, kas pakliūva po ranka?

Jėzus liepė: „Nuriskite akmenį!“ Kodėl? Žmogus turi padaryti visai nedaug – tik nuritinti akmenį. Dievas prikelia iš dvasinės mirties, atleisdamas mūsų nuodėmes, bet mes „nuritiname akmenį“, ateidami susitaikinti su Dievu. Kol žmogus neparodo gesto, liudijančio laisvos valios pasirinkimą, tol Dievas tyli.

Ant kapo užristas akmuo yra tamsiosios mūsų sielos kertelės. Mūsų pasąmonėje daug mus slegiančių akmenų: padarytos ir neapgailėtos nuodėmės, patirtos nesėkmės, neišsipildę troškimai, pykčiai dėl patiriamų sunkumų. Bandykime nuritinti tuos sunkius nematomus akmenis.

Popiežius Pranciškus kalba: „Kaip tada, taip ir šiandien Jėzus mums sako: „Nuriskite akmenį!“ Nuriskime nuo savęs tą akmenį, kuris neleidžia Jėzui įeiti. Dabar tinkamas metas pašalinti mūsų nuodėmes, prisirišimą prie pasaulio tuštybių, pasididžiavimo, kuris užblokuoja sielą, tarpusavio priešiškumą šeimose… Dabar tinkamas metas pašalinti visus šiuos dalykus.“

Kardinolas Sigitas Tamkevičius