Categories
Aktualijos

Mother and three sons in Siberian exile (Motina ir trys jos sūnūs Sibiro tremtyje)

Mary Vysniauskiene, with her three young sons, was deported to Siberia for eleven years. In this letter she writes of her first days in exile. Upon arrival she had to sell her few clothes, leaving her and her sons only with the clothes on their backs, and two small pillows. She used the little money she received to buy potatoes to feed her children.

This letter was written to her husband Povilas Vysniauskas, who was living and working in North Bay, Ontario. In fear that it would be found out that she was writing to him, and he sending her packages, an Canadian intermediary, Mr. P. Bukis, living in Toronto, Ontario, was used. The only reason that she and her sons were able to survive, is because Mr. Vysniauskas sent her packages totaling $25,000 in value. (Accounting for inflation and adjustments between Canadian and US dollar value, this amount approximates $250,000 in current US dollars.) The circumstances of how Mrs. Vysniauskas and their sons were deported, and Mr. Vysniauskas was working in North Bay, are not known.

Six letters that Mrs. Vysniauskas wrote, and envelopes sent, are on display at the Hope and Spirit exhibit. I have organized this exhibit and program to commemorate the 70 year anniversary of the start of mass Soviet deportations to Siberia. The opening is Saturday, June 18, at 2 PM, at the Balzekas Museum of Lithuanian Culture, 6500 S. Pulaski Rd., Chicago, Illinois. All are invited to attend. 

http://www.plioplys.com/

Categories
Aktualijos

Vilniuje atidaryta paroda „Tiesa ir atminimas – Katynės tragedija“

Birželio 2 dieną Lenkų kultūros namuose Vilniuje atidaryta paroda „Tiesa ir atminimas – Katynės tragedija“. Vilniečiai ją galės lankyti visą mėnesį. Parodos atidaryme dalyvavo Jo Ekscelencija Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje Janusz Skolimowski, Nepriklausomybės tradicijos muziejaus Lodzėje (Lenkija) direktorius Henryk Sieminski, Lodzės Katynės šeimų draugijos pirmininkas Janusz Lange, Lodzės miesto savivaldybės kultūros skyriaus atstovė Liliana Andrzejczak, Vilniaus Katynės šeimų draugijos atstovai, jų tarpe šio straipsnio autorius, kurio giminaitį, instaliacijos inžinierių (padėjusį statyti garsiąją Varšuvos Šv. Stanislavo Kostkos bažnyčią, kurioje Solidarumo metais dirbo sovietų žiauriai nužudytas kunigas Jerzy Popieluszko), drauge su tūkstančiais kitų šviesuolių nužudė NKVD.

Dalyvavo žurnalistė Halina Jotkiallo, Stanislovo Moniuškos vardo lenkų kultūros centro vadovė Apolonia Skakowska, bajoraitė poetė Leonilla-Teresa Lostowska, Lenkų instituto direktorė, Lenkijos ambasados pirmoji patarėja dr. Malgorzata Kasner, Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje I sekretorius Piotr Wdowiak, kiti garbingi svečiai.

JE Lenkijos Respublikos ambasadorius Janusz Skolimowski teigė, jog siekiant išvengti panašių tragedijų kaip Katynėje, reikia nuolat prisiminti tai, kas įvyko. Kalbėti apie tai ne tik Lenkijoje, bet ir užsienyje. Prisiminė, kaip su Lietuvos politikais ir mūsų šalyje reziduojančiais užsienio diplomatais drauge žiūrėjo A. Wajd‘os filmą „Katynė“. Ši paroda yra reikšminga istorine prasme. Anbasadorius dėkojo jos rengėjams, vylėsi, kad ją pamatys daugybė žmonių, jų tarpe ir jaunimas. Jis įsitikinęs, kad kultūrinis bendradarbiavimas tarp Vilniaus ir Lodzės tęsis.

Nepriklausomybės tradicijos muziejaus Lodzėje direktorius Henryk Sieminski, pristatė parodą, kurią sudaro trys dalys. Pirmoji skirta Lenkijos valstybingumo atkūrimo, antroji – Antrojo pasaulinio karo pradžiai, Lenkijos nepriklausomybės praradimui ir trečioji – Katynės nusikaltimų istorijai.

1939 m. rugpjūčio 23 d., Maskvoje buvo pasirašyta Nepuolimo sutartis bei slapti Vidurio ir Rytų Europos pasidalijimo dokumentai – protokolai, tarp SSRS ir Vokietijos. Paktą pasirašė SSSR ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai – Viačeslavas Molotovas ir Joachimas fon Ribentropas.

Tų pačių metų rugsėjo 1 d., Vokietija užpuolė Lenkiją, o po šešiolikos dienų tą patį padarė SSRS. Bijodami pasipriešinimo, sovietai užgrobtoje Lenkijos dalyje suėmė vietinius kariškius ir policininkus. Tą patį darė ir vokiečiai, kurie trėmė į koncentracijos stovyklas lenkų elitą.

SSRS liaudies komisaro vidaus reikalams Lavrentijaus Berijos įsaku specialiose NKVD administruojamose stovyklose Kozelske, Ostaškove ir Starobielske buvo įkalinti tūkstančiai pasipriešinimą okupantams galėjusių organizuoti įvairaus lygio pareigūnų. Iki 1940 m. kovo šių stovyklų kaliniams buvo leista susirašinėti su artimaisiais.

1940 metų kovo 5 d., SSRS Politinio biuro nutarimu, su L. Berijos ir SSRS vadovo Josifo Stalino „palaiminimu“, buvo nutarta nužudyti 14 700 Kozelsko, Ostaškovo ir Starobielsko koncentracijos stovyklų kalinių bei dar apie 11 000 NKVD Baltarusijos ir Ukrainos teritorijoje kalinamų Lenkijos piliečių.

Kozelske likvidacijos darbai prasidėjo tų pačių metų balandžio 3 d., Ostaškove – balandžio 4d., Starobielske – balandžio 5 d.. Žudynių vietomis tapo Katynės miškas prie Smolensko (nužudyti 4404 Kozelsko kaliniai), NKVD kalėjimai Charkove (nužudyti 3809 Starobielsko kaliniai) ir Kalinino vietovė (nužudyti 6288 Ostaškovo kaliniai). 7305 asmenys nužudyti NKVD kalėjimuose Ukrainoje ir Baltarusijoje. Žudoma buvo šūviu į galvą iš nugaros. Taip pat buvo nutarta ištremti į Kazachstaną 66 000 nužudytųjų šeimų narių.

Pirmąsias žinias apie žudynes 1943 m. balandžio 11-13 dienomis paskelbė vokiečiai, kurie tuo metu buvo užgrobę Smolensko apylinkes. Vokiečių įsakymu buvo atlikta ekshumacija. Aptiktose 8 masinėse kapavietėse buvo surasti 4243 asmenų kūnai, kurie, sprendžiant iš surastų dokumentų bei kitų asmeninių daiktų, buvo kalinami Kozelske. Tais pat metais sovietams susigrąžinus Smolenską, buvo sudaryta Burdenkos vadovaujama komisiją šiam įvykiui tirti. Ji lenkų žudynėmis apkaltino vokiečius.

Keliasdešimt metų apie šias žudynes buvo draudžiama kalbėti – taip buvo siekiama „ištrinti“ iš žmonių atminties šį faktą. Tiktai 1990 m. sovietai pripažino tiesą: tų pačių metų balandžio 13 dieną TASS paskelbė, kad Kozielsko, Ostaškovo ir Starobelsko kalinius nužudė NKVD. Nurodytos kai kurios masinių žudynių vietos. Charkovo ir Miednoje vietovėse buvo žudomi Starobelsko ir Ostaškovo kaliniai. Žudynės vyko ne tik minėtose vietovėse, bet ir Tverėje, Miednoje ir kt. vietovėse Rusijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Apie 2000-uosius metus NKVD vykdytų žudynių vietose atsirado kuklūs memorialai.

Parodos atidaryme dalyvavo nemažai šios skaudžios tragedijos aukų artimųjų. Vienas jų – Lodzės Katynės šeimų draugijos pirmininkas Janusz Lange. Jis priminė, kad ši paroda užsienyje eksponuojama jau trečią kartą. Pirmą kartą su ja susipažino Čikagos (JAV), kitą – Rusijos gyventojai. Jo pirmininkaujama draugija šioje srityje bendradarbiauja su minėtu Nepriklausomybės tradicijų muziejumi.

Ypač jaudinančią kalbą pasakė bajoraitė Leonilla-Teresa Lastovska. Ji drauge su maldininkais 1989, 2009 ir 2010 metais lankėsi Katynėje.

„Kelionė į Katynę…  Mačiau, kaip ten nuostabiai auga neįprasti medžiai, tarsi pripildyti nekaltai nužudytųjų krauju. Tai nėra medžiai. Tai karininkai, kurie buvo žiauriai nužudyti ir palaidoti Katynės miškuose. Šio krašto žemė persisunkus jų krauju… Apie ką šlama Katynės pušys nuo rudens iki rudens ir nuo pavasario iki pavasario? Įsiklausę į šį šlamėjimą galime išgirsti, kad pušys yra žiaurių žmogžudysčių liudininkės. Jos tarsi sakytų: „Mūsų šaknys aplaistytos nekaltųjų krauju, todėl ir atrodome mes kitaip, žievė mūsų raudona! Katynės giminės – tai viena giminė, kurią jungia baisi tragedija!“

Leonilla-Teresa Lastovska vylėsi, kad laikui bėgant ne tik Lenkija, bet ir visas pasaulis sužinos tiesą apie šią tragediją.

Categories
Aktualijos

SU KOVO 11! SU MŪSŲ ŠVENTE!

Pabudome ir kelkimės!
Kęstutis Genys 

Iš nevilties į neviltį, per prarastąjį rojų,
Paniekinti, pažeminti, išganymo ieškojome.
Iš nuodėmės į nuodėmę – į ją supanašėjome,
Ir kai visai pajuodome, kai likom tik šešėliai jos

Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis?
Aušra įsidienojusi – pabudome ir kelkimės!
Į Lietuvą sugrįžtame čiabuvėliais, pražuvėliais,
Namų nebepažįstame, lietuviai – nelietuviai mes?

Per skaistyklas, per pragarus, iš nežinios į nežinią,
Mes pagaliau atradome, kad Lietuva – tai sąžinė.
Pabudome, pabudome, pamatėmė, pamatėme
Kad mes ją patys žudėme, be sąžinės vienatinę.

Bedaliai savo žemėje, mes patys save niekinam,
Mes patys save žeminam, mes pasidarėm niekieno
Pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos.
Kodėl mes laisvės prašome?
Argi laisvi taip elgiasi?
Ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėmis,
Aušra įsidienojusi, pabudome ir kelkimės
!

Categories
Aktualijos

Rezoliucija Dėl politinių partijų

LR Prezidentei D.Grybauskaitei
LR Seimo Pirmininkei I.Degutienei
LR Ministrui Pirmininkui A.Kubiliui

R E Z O L I U C I J A  Dėl politinių partijų

Išsilaisvinusiose iš okupacijų valstybėse buvę okupantai neįgyja nei pilietybės, nei turi savo politinių organizacijų. Tik vienintelėje Pasaulyje Lietuvoje, vietoj atsiprašymo ir žalos atstatymo, yra „Rusų sąjunga“ ir „Lenkų rinkimų akcija“, kas įgalina buvusius grobikus dalyvauti valstybės politiniame gyvenime ir įtakoti įstatymleidystę.

Toks neįtikėtinas politinis fenomenas Lietuvoje provokuoja buvusius okupantus net į atvirus išpuolius (Sausio 13d., autonomijos kūrimą) arba Lygių galimybių įstatymo priedangą – į privilegijų reikalavimus.

Netgi po Europos Pagrindinių teisių agentūros (FRA) atliktų tyrimų ir paviešintų rezultatų apie tolerancijos mažumoms lygius visoje ES, netgi nustebinus visą Europą 3-4 kartais mažesne diskriminacija Lietuvoje nei Italijoje, Prancūzijoje ar Švedijoje, lietuviai ir toliau yra žeminami tikrovės neatitinkančiais kaltinimais Europos politinėje erdvėje.

Akivaizdu, kad buvę okupantai nebus lojalūs Lietuvai, todėl nėra verti mūsų valstybinės tolerancijos.

Reikalaujame suspenduoti „Rusų sąjungos“ ir „Lenkų rinkimų akcijos“ veiklą bei skubiai spręsti klausimą dėl šių politinių organizacijų eliminavimo iš Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo, o taip pat papildyti Baudžiamąjį Kodeksą lojalumą ginančiu straipsniu su sankcija – atimant pilietybę.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai

LR Atkuriamojo Seimo deputatai

LR Seimo nariai

Visuomeninės organizacijos